Iš 15min.lt, Jurgita Andriejauskaitė
„Neturime ir negalime didžiuotis, kad esame užterščiausių jūrų penketuke, galėtume būti švariausių penketuke“, – sako Klaipėdos universiteto (KU) Jūros tyrimų instituto mokslo darbuotojas Sergejus Suzdalevas. Baltijos jūros vandenyse aptinkama paletė cheminių medžiagų ir kaltininkas yra kiekvienas mūsų, tepantis ant kūno kremą, geriantis vaistus, skalbiantis drabužius, išmetantis plastikinį butelį, kuris, anot kito mokslo darbuotojo Arūno Balčiūno, suyra į tūkstančius mikroplastiko dalelių. O kur dar pramonės tarša. Tačiau mokslininkai pabrėžia, jog Baltijos vandenys panašūs į kitų jūrų, kad ir Viduržemio jūros, taip mėgstamos lietuvių dėl skaidrumo, tačiau taip pat patenkančios į užterščiausių jūrų pasaulyje penketuką.
S.Suzdalevas, kaip pats sako, grynakraujis vilnietis, Klaipėdoje gyvena apie dešimt metų. Sostinėje baigęs hidrologijos ir meteorologijos bakalauro studijas, o vėliau aplinkos apsaugos politikos ir administracijos magistro mokslus, jis uostamiestyje paniro į doktorantūrą, kurios dėmesio centre atsidūrė Baltijos jūros vandenys. Ši sritis jį lydi iki šiol.
Paklaustas, ar maudosi Lietuvos pajūryje, S.Suzdalevas šypteli, jog nesimaudo, bet tik dėl to, kad per šalta.
„Turiu patogiai jaustis. Viduržemio jūroje maudausi žinodamas, kad visko gali būti vandenyje. Tik nereikia jo gerti“, – juokauja mokslininkas, daugiausia besidomintis cheminiu vandens užterštumu.
„Jei kalbėtume apie mūsų jūrą ir cheminį užterštumą lygintume su kitomis jūromis, galiu nuraminti. Patenkame į penketuką labiausiai užterštų jūrų kartu su Viduržemio jūra, kuri vizualiai švari ir patinka lietuviams. Jautiesi kaip baseine, nepalyginsi su Baltijos jūra. Kalbant apie cheminį užterštumą, esame panašioje situacijoje, – pasakoja mokslininkas. – Baltijos jūros charakteristikos, dėl ko patenkame į penketuką, mums visiems žinomos: jūra savotiškai uždara, su Atlanto vandenynu jungia siauri sąsiauriai ir pati jūra santykinai negili, natūralus išvalymas, vykstantis cirkuliuojant vandeniui, apsunkintas. Kas patenka į jūrą, ilgam apsistoja, neišsivalo. Dėl ko ir fiksuojame padidėjusias koncentracijas. Skaičiuojama, kad reiktų apie 20–30 metų ciklo, kad visas vanduo atsišviežintų. Įsivaizduokite, kiek laiko turim neteršti, kad viskas savaime išsivalytų.“
Paklaustas, kodėl Baltijos jūros vandenys tokie tamsūs, mokslininkas pabrėžia, jog kiekvienas telkinys, jūra, ežeras, upelis turi tam tikrus bruožus, skirtingai susiformavo, taip pat priklauso ir nuo to, kas yra dugne – smėlis, molis ir pan.
„Be abejo, Baltija atrodo labai maža, bet vanduo atrodys skirtingai, priklausomai nuo nuo to, ar stovi jūroje prie Palangos, ar prie Klaipėdos uosto, ar Švedijos krante prie akmenų. Mūsų pakrantėje, be abejo, yra daug faktorių, kurie lemia spalvą ir kartais papildomą kvapą, žolių padaugėjimą. Mūsų artumas Kuršių marioms, kurios teršiamos azotu, fosforo junginiais, skatinančiais žydėjimą, Klaipėdos uosto artumas prisideda prie taršos. Išleidžiamos nuotekos prisideda prie spalvos formavimo, koncentracijų padidėjimo, atitinkamai matome ir vandenuką nelabai gražų. Tai nereiškia, kad negalime maudytis, maudyklų rezultatai palankūs, gauname Mėlynąsias vėliavas, kas byloja, kad kokybė gera. Tik vizualiai taip atrodo, kad Viduržemio jūra švaresnė“, – sako S.Suzdalevas.
Įtakos turi ir fizikinės, cheminės savybės, pavyzdžiui, druskingumas. Štai Viduržemio jūroje vanduo gerokai sūresnis. Anot mokslininko, visos detalės, susidedančios iš natūraliai jūroje nulemtų charakteristikų bei supančios pramonės, žemės ūkio ir kitų elementų, suformuoja bendrą „kokteilį“, kuriantį skirtumus.
Domisi cheminiu užterštumu
Anot mokslininko, pats žodis „užterštumas“ yra labai plati sąvoka, nes galima kalbėti apie vizualų užterštumą, kai vandenyje plaukioja šiukšlės, taip pat mikrobiologinį užterštumą, kai vandenyje arba smėlyje aptinkama mikroorganizmų. Esama ir nematomo užterštumo, slypinčio vandenyje, – tai cheminės medžiagos, kurių koncentracija sužinoma tik atlikus tyrimus. Būtent cheminiu užterštumu S.Suzdalevas ir domisi.
Europos Sąjungos direktyvose išvardyta apie 50 cheminių medžiagų, rekomenduojamų stebėti prie šalių narių esančiose jūrose. Ne visas jų esama galimybės stebėti nuolat, nes aptikti kai kurias medžiagas kainuoja brangiai.
„Iš populiariausių ir minimų – ftalatai, fenoliai. Tai medžiagos, kurios asocijuojasi su plastiko gamyba, pramone. Naudojame plastikinius daiktus buityje, žaislus. Net tokių daiktų naudojimas gali prisidėti prie taršos. Jei išmetame tokius daiktus į konteinerį, tarša gali patekti į aplinką“, – sako mokslininkas.
„Prieš dešimt metų fokusavomės ir tyrėme visiems pažįstamas medžiagas, sunkiuosius metalus, tokius kaip kadmis, gyvsidabris, pasižyminčius toksiškumu. Tobulėjant įrangai ir mokslui, atsirandant ES direktyvoms pavojingų medžiagų sąrašas plečiasi. Vandenyje aptinkami cheminiai junginiai, kurie pagaminti žmogaus, tai pramonės pasekmė. Žmogus įsigyja produktų, žaislų, buitinės chemijos, kosmetikos, aptinkama ir naujos kartos teršalų.
Sunkieji metalai natūraliai gamtoje egzistuoja, yra natūralios koncentracijos, o šie cheminiai junginiai byloja apie neplanuojamą patekimą į aplinką. Jei tam tikrų medžiagų šaltiniai nustatyti, žinome, kad su nuotekomis iš tam tikros pramonės srities išleidžiamos medžiagos, kalbant apie junginius, didžioji dalis naudojama absoliučiai visur, tiek skalbiant, tiek plaunant, tepant kremą, naudojant kosmetiką. Kiekvienas iš mūsų prisidedame prie bendros taršos ir nevalingai tampame teršėjais“, – sakė mokslininkas ir ragino atsižvelgti, kas parašyta ant produkto pakuotės, šifruoti ženklus, kad į aplinką patektų kuo mažiau žalingų medžiagų.
Pasak Jūros tyrimų instituto darbuotojo, sakyti, kad Baltijos jūroje tarša didėja, būtų neteisinga, mat prieš dešimtmetį kai kurie teršalai tiesiog nebuvo tiriami. Tiesa, tai nereiškia, kad jų nebuvo, tačiau nežinia, kaip jų koncentracija keitėsi. Šiuo metu mokslininkai geba atrasti ir ištirti daug didesnį spektrą teršalų, o jų pokyčiai paaiškės tik ateityje.
