Klaipėdos universiteto suburta tarptautinė mokslininkų komanda neseniai lankėsi Arktyje, Norvegijos Špicbergeno saloje, ten tyrinėjo šiuo metu vykstančius procesus. Dešimt dienų vis sparčiau tirpstančių ledynų krašte praleidę mokslininkai nemano, kad procesą galima sustabdyti, ir pasakoja apie Arktyje tykojusius pavojus ir stebėtus besikeičiančius šimtmečius čia anksčiau nebūtus reiškinius.
Leidosi į ekspediciją Arktyje
Šeši Klaipėdos universiteto (KU) mokslininkai Arktyje praleido dešimt dienų. Pagrindinė mokslininkų darbo vieta buvo ežerai ir lagūnos, kurios atsiranda atsitraukus ledynams.
„Mes dar 2019 metų ekspedicijoje supratome, kad štai čia yra vieta, kuri yra labai mažai tirta, kur yra susidomėjimas ir tai yra tokia vieta, kur mums užteks mūsų jėgų tyrinėti. Didelės tautos turi didelius laivus, aparatūras, kaštus ir t.t.. Mes radome savo nišą ir tikiuosi, kad toliau ją eksploatuosime“, – pastebėjo ekspedicijos vadovas KU Jūros tyrimų instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas dr. Sergejus Oleninas.
Šį tyrimą KU mokslininkai vykdė drauge su Lenkijos mokslo akademija.
„Siųsdami savo komandas į Arktį, mes, kaip Universitetas, siekiame trijų pagrindinių tikslų: mūsų mokslininkų kompetencijų didinimas, nes tokių žinių ir patirčių neįgysi būdamas čia; naujausios žinios – visos galingiausios pasaulio valstybės atlieka mokslinius tyrimus Šiaurėje, ten ieškodamos atsakymų ir paaiškinimų planetoje vykstantiems pokyčiams; jaunimo dalyvavimas – jauni žmonės, pasirinkę mokslo kelią, magistrai, doktorantai tokiose ekspedicijose gauna ne teorines žinias, o neįkainojamas patirtis“, – sakė KU mokslo ir inovacijų prorektorius dr. Darius Daunys.
Pirmasis krante išsilaipindavo šaulys
Visos dešimt mokslininkų dienų Arktyje, kur, beje, ekspedicijos metu buvo šiltasis metų laikas ir oro temperatūra siekė kelis laipsnius šilumos, atrodė panašios, tačiau tuo pačiu ir kupinos nežinomybės.
Kiekvieną rytą mokslininkus pažadindavo laivo kapitonas, kuris kartu buvo ir virėjas, paruošdavęs komandai pusryčius. „Mes visi pusryčiaudavome labai kukliai. Galima sakyti, kad tas pats buvo visas dienas“, – pasakojo ekspedicijos vadovas. Po pusryčių, nieko nelaukiant mokslininkai leisdavosi į darbą. Antrasis laivo įgulos narys – jūreivis – imdavosi gabenti nedidelę komandos valtelę, kuria plaukti galėjo tik po du žmones, į krantą.
Vos atvykę į Arktį mokslininkai yra supažindinami su tam tikru kursu, kurio metu sužino apie atvykėlių tykančius pavojus, kurie gali net ir pražudyti. Taigi, mokslininkai negalėjo žinoti, kokias staigmenas ir išbandymus jiems žada kiekviena nauja diena jau pasiekus krantą. Dirbant krante didžiausia grėsmė – poliarinės meškos, todėl nugabenus minėtą valtelę į krantą pirmas ten išsilaipindavo Aleksejus Šaškovas, sportininkas šaulys, kuris, jeigu atsirastų būtinybė, būtų galėjęs panaudoti ginklą.
„Kai nuomojomės šautuvą, Aleksejui buvo pasakyta, kad jeigu nušausite mešką, tai tardymas bus maždaug toks lyg nušovus žmogų. Turi būti labai rimta priežastis, kad kažką tokio padarytumėte“, – akcentavo S. Oleninas.
Kelionės metu prapuolė dalis bagažo
Drauge su A. Šaškovu pirmiausia krantą pasiekdavo ir KU Hidrologijos ir okeanografijos studijų programos absolventas Jonas Gintauskas, kuris teritoriją apžvelgdavo į dangų pakėlęs bepilotę skraidyklę.
„Didelių problemų dėl vėjo neturėjome, tik šiek tiek mums trukdė lietus. Didžiausia problema, sakyčiau, buvo paukščiai. Iš pradžių jie tiesiog puldavo mano droną, tačiau vėliau supratau, kaip jų išvengti. Jeigu kažkas skrisite Arktyje, kelkite droną. Jeigu bėgi, paukščiai vysis, bet jeigu kyli į viršų – jie tave paleis“, – pastebėjo J. Gintauskas.
Jis taip pat pastebėjo, kad buvo atvejis, kai skrendant su dronu pavyko užfiksuoti sraunią upę, kurios perbristi nebūtų pavykę, tad pagal tai buvo koreguojamas tos dienos maršrutas. J. Gintautas savo skraidykle taip pat fiksavo vandens augalus potvynių ir atoslūgių zonose, taip pat ir į krantą išmestus dumblius, rąstus.
Kol minėti du mokslininkai apžiūrėdavo teritoriją ir tos dienos maršrutą, pakrantę pasiekdavo komandos nariai.
Mokslininkai ekspedicijos metu buvo atsidūrę ir greta pavojingųjų Arkties gyventojų – poliarinių meškų. Keliaudami buvo aptikę visai šviežius šių gyvūnų pėdsakus, tad prisiminę rekomendacijas visomis išgalėmis vengti susitikimo su poliarinėmis meškomis, nedelsiant atitolo nuo tos vietos.
Po dienos darbų, apie 22 val., mokslininkai jau griūdavo miegoti.
Nuotykiai mokslininkus lydėjo nuo pat ekspedicijos pradžios – kelionės metu prapuolė dalis bagažo ir, pavyzdžiui, povandeninė kamera komandos nepasiekė per visą laiką Arktyje, tad atlikti pavyko ne visus tyrimus.
„Nutikdavo viskas, kas tik galėjo nutikti. Pavyzdžiui, atvyksti į degalinę, nori sumokėti už degalus ir staiga automatas praryja banko kortelę“, – prisiminė S. Oleninas.
Ledynai tirpsta labai greitai
Ekspedicijos dalyviai dar nespėjo apibendrinti visų kelionės metu surinktų duomenų, kai kurie mėginiai dar nė pasiekė Lietuvos, tačiau kai kurias pirmines išvadas jau galima daryti.
„Matosi, kad šitas procesas, kuris vyksta dabar Arktyje yra praktiškai nesustabdomas, nes ledynai tirpsta labai greitai, formuojasi vis nauji vandens telkiniai, naujos ekosistemos. Procesas vyksta“, – pastebėjo S. Oleninas.
Tiesa, pastebima, kad į tyrinėjimus Arktyje leidžiasi vis daugiau mokslininkų iš įvairių pasaulio šalių. Savo ekspedicijos metu KU suburta mokslininkų komanda sutiko kolegas iš Čekijos, kurie jau kelis metus tyrinėja Arktį.
„Visiškai netikėtai – tokia sausuminė tauta, o turi ten savo nedidelę stotį ir tyrinėja. Manau, kad mums reikia kooperuotis su estais, latviais, daryti bendras ekspedicijas ir netgi bendrą programą“, – pastebėjo S. Oleninas.
Arktyje dirbę mokslininkai ir stebėję procesus, vykstančius vietose, kur ledynai atsitraukė, pastebėjo nemažai midijų.
„Tai yra nauja rūšis ten. Pasak tyrinėjimų, tūkstantį metų jos ten nėra buvę. Visai neseniai, prieš kelis metus, jų ten vėl buvo rasta ir šiuo metu vis daugiau komandų jų ten randa. Ir tai yra kaip įrodymas, kad naujos rūšys ten atvyksta arba grįžta šiltėjant klimatui. Taip pat yra pastebima, kad senos rūšys, kurios ten gyveno prieš tai, yra išstumiamos naujakurių, tuo pačiu ir midijų. Yra žinoma, kad įvairūs moliuskai ir vėžiagyviai, kurie ten yra prisitaikę, dabar yra pasitraukę į giliausias fiordų vietas, o šiltesnius pakraščius užima naujakuriai“, – aiškino dar vienas komandos narių, magistras Mantas Liutkus.
Įžvelgiama grėsmių, kad laikui bėgant naujosios rūšys gali išstumti senąsias, anksčiau šiose vietose buvusias, mat žymus pastarųjų sumažėjimas pastebimas jau dabar.
Mokslininkė: mūsų žemė yra viena ir niekas antros mums neduos
Mokslininkai neslepia, kad situacija Arktyje labai aiškiai rodo žmogaus veiklos padarinius ir akcentuoja, kad žmonijai laikas susimąstyti.
„Pasaulis yra labai mažas. Kai išeiname už savo valstybės, savo įprastų ribų, suprantame, koks jis yra mažas ir, kad kaip kiekvienas žingsnis, kurį padarome čia, veikia visą mūsų žemę. Tai yra vienas tų pavyzdžių, kuriuos mes galime matyti akivaizdžiai. Labai norėčiau, kad kiekvienas tai galėtų pamatyti tai realiai ir paliesti savo rankomis, suprasti, ką mes darome savo žemei“, – teigė Jūros tyrimų instituto direktorė dr. Zita Rasuolė Gasiūnaitė.
Ne kartą panašiose ekspedicijose Norvegijos šiaurėje, Antarktidoje dalyvavusi mokslininkė šįkart į Arktį nevyko, tačiau akcentavo, kad vienas iš mokslininkių siekių yra bandymas pakeisti žmonių mąstymą.
„Mes jau padarėme daug, kad turėtume tai, ką turime ir kelio atgal nėra. Ta klimato kaita, kurią mes matėme ir savo Lietuvoje, – šito atgal neatsuksime. Bet bent jau nedarykime blogiau toliau. Žinutė turėtų būti: žmonės, sustokime, susimąstykime. Mūsų žemė yra viena ir niekas antros mums neduos. Tokia mūsų misija, kaip mokslininkų. Gamta susitvarkys ar mes darysime ką nors, ar nedarysime. Mūsų nebus – gamta susitvarkys, bet mūsų nebus“, – dėstė Z. R. Gasiūnaitė.
