Iš sekunde.lt, Reda Osteikaitė
Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto duris kiekvieną dieną varsto solidus desantas iš Panevėžio – dvi panevėžietės mokslininkės dr. Toma Dabulevičienė ir dr. Diana Vaičiūtė bei studentas, būsimasis jūros biotechnologas Matas Čepulis. Jie visi turi bendrą tikslą – kuo geriau pažinti mūsų Baltiją.
Jūros tyrimų institutas – tai modernus, dar 2018 metais duris atvėręs centras, kuriame kasdien atliekami sudėtingiausi tyrimai apie vandenis. Ne tik apie Baltijos jūrą, nes ji nesibaigia ties krantais. Jūra sąveikauja su aplinkui esančia sausuma ir visu tuo, kas atiteka upėmis. Didžiuliame pastate – solidus mokslo fabrikas, kuriame savo vietą atranda ne tik mokslininkai, bet ir studentai. Čia savo stichijoje jaučiasi ir trys panevėžiečiai. Viena jų Toma Dabulevičienė yra Juozo Balčikonio gimnazijos alumnė, vėliau Klaipėdos universitete sėkmingai baigė hidrologijos ir okeanografijos studijas. „Kai rinkausi, kur stoti, įrašiau tik vieną vienintelį pasirinkimą. Kitų nė nesvarsčiau, nes norėjau studijuoti būtent čia, o kadangi mano egzaminų balai buvo tikrai aukšti, žinojau, kad pavyks įstoti“, – pasakoja Toma. Nors ne vienas jai kartojo: „Kokia gi čia specialybė, ką tu veiksi, kur tu dirbsi“, Toma nesileido atkalbama. Ir dėl savo sprendimo iki šiol nė karto nepasigailėjo. Baigusi bakalauro, vėliau magistrantūros studijas, įstojo į ekologijos ir aplinkotyros doktorantūrą. Šiuo metu ji atlieka podoktorantūros stažuotę ir tvirtina Klaipėdoje atradusi save.
T. Dabulevičienė pasitelkdama tradicinius bei inovatyvius palydovų teikiamus duomenis analizuoja vandens temperatūros pokyčius ir jų poveikį gamtinei aplinkai. „Specializuojuosi fizinėje okeanografijoje. Atlieku Baltijos jūros ir Kuršių marių vandens temperatūros tyrimus. Pritaikau tradicinius ir palydovinius metodus, kurių duomenis gauname iš kosmoso. Tuomet vertinu temperatūros poveikį aplinkai“, – apie tai, ką kasdien veikia, paprastai kalba mokslininkė. „Lietuva visai neseniai tapo Europos kosmoso agentūros asociacijos nare. Mes labai aktyviai bei glaudžiai bendradarbiaujame. Nemanau, kad daug kas žino, kad dirbame ne tik su Europos kosmoso agentūros, bet ir NASA duomenimis. Tai mums didžiulis žingsnis į priekį“, – pasakoja T. Dabulevičienė.T. Dabulevičienės darbas daugeliui atrodys tarsi svajonė. Ji atlieka tyrimus iš laivo atviroje jūroje, su studentais vykdo įvairiausias praktikas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. „Kartais girdžiu sakant: „Oi, aš negaliu plaukti laivu, man nepatinka, baisu.“ Bet instituto išskirtinumas yra tas, kad kiekvienas čia gali atrasti, kas jam labiausiai tinka. Yra žmonių, kuriems patinka praktiniai darbai. Jie nori ir tą jūrą geriau pažinti, ir laivu plaukti, ir paukščius gaudyti, ir vandens mėginius imti. Kitam patinka laboratorijoje tirti mėginius. Dar kitas gali prie kompiuterio palydovines nuotraukas apdoroti. Darbų spektras čia labai platus“, – vardija mokslininkė. Doktorantūros metu T. Dabulevičienė kaip savanorė buvo išvykusi į Malaiziją. Ten dirbo su vėžliais. Be jokių technologijų, be interneto, be elektros ji savaitę gyveno visiškai izoliuotame paplūdimyje, kur dėti kiaušinių atplaukia žalieji ir kitų rūšių vėžliai.
Kartu su T. Dabulevičiene Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų institute darbuojasi ir panevėžietė dr. Diana Vaičiūtė. Jos sritis – ekologija ir aplinkotyra. Jūros tyrimų institute Diana baigė doktorantūrą, o dabar visa galva panirusi į ekologinius tyrimus. Kertiniai, bet tikrai ne vieninteliai, jos tyrimai yra Baltijos jūroje, ežeruose ir kituose vandens telkiniuose stebimas melsvabakterių sukeliamas vandens žydėjimas, kuris vyksta dėl eutrofikacijos proceso, ir jo poveikis vandenų ekosistemai ir žmogaus sveikatai. Visa tai ji atlieka panaudodama nuotolinius tyrimų metodus – duomenis iš palydovų. „Anksčiau visi tokie tyrimai buvo atliekami paprasčiausiu būdu: plaukia laivas, matuoja parametrus, vertina, ar žydėjimas vyksta, ar ne. Bet laike ir erdvėje tai yra labai riboti duomenys. Ir iš jų spręsti apie visą Baltijos jūrą, Kuršių marias ar ežerus labai sudėtinga“, – pasakoja Diana. Ji susidomėjo alternatyviais metodais, kurie leidžia labai greitai visame vandens telkinyje įvertinti taršą, ar vyksta žydėjimas. O prieš metus Jūros tyrimų instituto komanda įgyvendino Europos kosmoso agentūros finansuojamą projektą „Kosminių mokslinių misijų duomenimis grįsto Lietuvos paviršinių vandenų aplinkos kokybės vertinimo bei stebėsenos sistemos vystymas“, kuris Europos kosmoso agentūros įvertintas kaip vienas sėkmingiausių. Taigi, Jūros tyrimų instituto mokslininkai šioje srityje tapo tikrais inovatoriais. Tai, anot D. Vaičiūtės, labai svarbu. Juk vykstant eutrofikacijai, kenčia ne tik visa ekosistema – mikroorganizmai, žuvys, žinduoliai, bet ir pats žmogus. Pasak mokslininkės, žydintis vanduo gali turėti sveikatai išties didelių pasekmių. „Tokius aplinkos stebėsenos metodus norime pasiūlyti institucijoms, atsakingoms už monitoringą. Pasaulyje įvairios organizacijos tai daro jau seniai, o Lietuvoje mes žengiame tik pirmuosius žingsnius. Bet ganėtinai sparčiai“, – pabrėžia D. Vaičiūtė.
Žiniasklaidoje ne kartą mirgėjo skambios antraštės apie tai, kad Baltijos jūra – viena labiausiai užterštų pasaulyje. Paklausta, ar Baltija išties tokia nešvari, D. Vaičiūtė neslepia: jai šis klausimas – vienas sudėtingiausių. Pasak mokslininkės, Baltijos jūra iš tiesų labai stipriai patiria antropogeninę priespaudą – žmonių veiklos poveikį. Aplink Baltiją išsidėsčiusios labai išsivysčiusios šalys – Vokietija, Danija, Lenkija, Skandinavijos šalys, Rusija. Šių šalių miestų uostų veikla labai intensyvi. Taip pat ji didelė Viduržemio ar Juodojoje jūroje, bet Baltijos jūros išskirtinumas, kad ji – labai uždara. Ji neturi atviros sąsajos su Atlanto vandenynu. „O visi žinome, kad vanduo, kuris neatsinaujina, tiesiog rūgsta“, – pasakoja Diana. Vienintelė Baltijos jūros sąsaja su Atlanto vandenynu yra per Skagerako sąsiaurį tarp Skandinavijos ir Jutlandijos pusiasalių. Maudytis saugu Anot D. Vaičiūtės, istoriškai Baltijos jūrai yra tekę daug taršos ir prireiks nemažai laiko jai apsivalyti. Bet prie to turi prisidėti ir gamta, ir žmogus. „Nors Baltija laikoma viena užterščiausių jūrų, tai nereiškia, kad čia – visiškai užteršta „duobė“ ar plaukioja neįsivaizduojamo dydžio plastiko salos. Mūsų jūros tarša nematoma plika akimi, išskyrus vandens žydėjimą“, – sako Diana. Vandens žydėjimas, anot mokslininkės, labai priklauso nuo hidrometeorologinių sąlygų. Vasarą vanduo žydi, o vėjas ir srovės suneša žydėjimo mases. Tuomet mokslininkė poilsiautojams tikrai nerekomenduoja maudytis jūroje. Tačiau net 70 proc. viso laiko Baltijos jūros vanduo yra kuo puikiausias ir jo, anot D. Vaičiūtės, tikrai nereikia bijoti.
Kai baigus Juozo Balčikonio gimnaziją reikėjo rinktis, ką studijuoti, D. Vaičiūtė prisipažįsta neturėjusi aiškios vizijos. Jai labai patiko biologija. „Mūsų mokyklos profilis buvo daugiau medicininės pakraipos. Tad svarsčiau apie dvi kryptis: biologiją ir mediciną. Tais laikais buvo labai sudėtinga įstoti į mediciną. Nusprendžiau sieti gyvenimą su biologija“, – pasakoja Diana. Gyvendama Panevėžyje ji girdėdavo kalbas tik apie plačias perspektyvas Vilniuje. Ir pati pasuko sostinės link. Ten įstojo į ekologinę biologiją. Susidomėjimas vandens telkinių tyrimais jai kilo jau rašant baigiamuosius studijų darbus. Tuomet pradėjo stebėti Kuršių marių žydėjimą. O kartą jaunųjų mokslininkų konferencijoje susipažino su hidrobiologais iš Klaipėdos, dirbančiais vandens telkiniuose. „Šios konferencijos turėjo tokį unikalumą, kad šalia buvo ir dėstytojai, ir mokslininkai, ir ekspertai, ir studentai. Niekada nebuvo takoskyros, kad čia yra gerbiamas profesorius, o čia – paprastas studentas. Kai pamačiau tą bendruomenę, supratau jos nagrinėjimų problemų svarbumą, atėjo pajautimas, kad mano vieta būtent čia“, – šypteli Diana. Taip ji atsidūrė Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų institute, baigė čia doktorantūrą ir toliau tęsia vandens tyrimus.
Jūros tyrimų institute dirba daug skirtingų sričių ekspertų tiek iš Lietuvos, tiek iš kitų užsienio šalių. Vieni tiria cheminę vandens sudėtį, kiti vertina, kaip dugno nuosėdos prisideda prie tam tikros vandens telkinių taršos. „Mūsų institutas išsiskiria tuo, jog kartais, atrodytų, labai skirtingas sritis bandome sujungti bendriems tikslams. Tai yra mūsų instituto variklis ir stiprybė. Tuo jis Lietuvoje išskirtinis ir įdomus“, – sako D. Vaičiūtė. 2019-ųjų vasarą panevėžietė turėjo unikalią galimybę dalyvauti savaitės trukmės ekspedicijoje Arktyje. Už tai D. Vaičiūtė dėkoja profesoriui, garsiam jūrų ekologui dr. Sergejui Oleninui, pakvietusiam mokslininkę į drauge su kolegomis iš Lenkijos vykdomą bendrą projektą. Mokslininkų komandos pagrindinis tikslas buvo įvertinti, kaip ledo tirpsmas, kuris vyksta dėl klimato kaitos, veikia Arkties vandenyną, o konkrečiai fjordus. Svalbarde ekspedicijos komanda didžiuliu laivu plaukiojo po skirtingas įlankas ir rinko jose vandens ir dugno mėginius. „Pagrindinė problema tame krašte yra ta, jog tirpstantis ledas nuo kalnų išplauna visas nuosėdas – molį, smėlį, kitas kietąsias daleles, o visa tai tarsi upe keliauja į vandenyną. Didžiuliai nuosėdų kiekiai keičia reljefą, užkasa dugno augaliją ir gyvūniją, kuri turi kontaktuoti su vandeniu, maitintis, vykdyti fotosintezę ar kvėpuoti“, – vardija panevėžietė. Dėl nuosėdų, kurios patenka į vandenį, nebegali prasiskverbti net ir saulės šviesa. Anot D. Vaičiūtės, yra kalbama, kad Arkties vandenynas patirs tą patį, ką Baltijos jūra patyrė labai seniai – didžiulį gėlo vandens įtekėjimą, dėl kurio keisis vandens druskingumas ir visų organizmų visuma.
„Kol kas galime prisiliesti prie visiškai natūralios aplinkos, pamatyti, kaip pasaulis atrodė iš karto po ledynmečio, kai dar nebuvo žmogaus. Dabar visi dalyvaujame keitimosi stadijoje, kai pamažu ledynas traukiasi, susiformuoja laikinosios upės, keičiasi vandens apykaita ir su tuo susiję klimatiniai reiškiniai, daromas didžiulis poveikis gyvajai aplinkai. Arktyje norėjome surasti atsakymą, kokia Baltijos jūra ar kiti, dabar jau eutrofikuoti vandens telkiniai, galėjo būti prieš daugybę metų, kai žmogaus poveikis buvo minimalus, kaip vyksta nepaliestų jūrų kaita, ir gavus fundamentinius atsakymus pritaikyti mūsų jūrinės aplinkos būklės vertinime bei aplinkosauginių priemonių vystyme“,– pasakoja ekologė. Ypatingas ledynų kvapas Didžiausią įspūdį Arktyje D. Vaičiūtei padarė darbas naktimis, kas būtų neįmanoma Lietuvoje. „Psichologiškai tai buvo gana nesuprantama, nes buvo šviesu kaip dieną. Tik pagal laikrodį galėjai suprasti, kad dabar yra naktis“, – prisimena Diana. Surinkę medžiagą tyrimams, mokslininkai grįždavo į mažytes laboratorijas didžiuliame ekspediciniame laive. Jose mėginiai buvo filtruojami, analizuojami. Pamiegojusi vos porą valandų, mokslininkė ir vėl traukdavo į atvirus vandenis. „Atsikeldavome aštuntą ryto, vėl čiupdavome už savo butelių ir matavimo įrenginių, ir, sėdę į mažytes gumines valteles, plaukdavome ledynų link“, – įspūdingą laiką prisimena Diana. Ją sužavėjo ledo šalies kvapas. Šio, anot mokslininkės, negalima supainioti su jokiu kitu. Tas ypatingo kvapo gūsis pajuntamas priartėjus prie didingų ledynų. „Tas kvapas yra visai kitoks nei mūsų sniego ar ledo. Be to, kai ledas tirpsta, girdėti labai gražus caksėjimas. Ten niekada nebūna tylu“, – pasakoja panevėžietė. Lytis stumdė irklais Ledynai, anot D. Vaičiūtės, Arktyje nuolat krenta, tad sėdėdamas valtelėje gali girdėti kažkur toli aidinčius sprogimus. „Atsisukęs matai, kaip didžiulis luitas galingai krenta į vandenį. Per dieną ar net valandą tokių luitų kryčių įvyksta labai daug“, – sako mokslininkė. Ekspedicijos pradžioje ji netgi turėjo ypatingą užduotį. Kadangi Arkties vandenyne pilna ledo lyčių, trukdančių patekti mokslininkų komandai į reikiamą vietą, jos darbas buvo tas lytis kažkaip išstumdyti. Atlaisvinti kelią reikėjo ne kuo kitu, o paprasčiausiu irklu. „Atrodytų, kas gi čia yra pastumti ledo lytelę su irklu. O patikėkite, kokia ji sunki! Juk ledo luitų amžius ten siekia šimtmečius“, – šypteli Diana. D. Vaičiūtė jautėsi tarsi valtele irstydamasi tiršta kava. Vandens spalva ten lygiai tokia pat kaip ir šio gėrimo. Plaukiant atvirame vandenyje, anot Dianos, labai aiškiai matyti kontrastas: tolėliau – žydras okeano vanduo, o čia pat – purvinas ir dar su priemaišomis. „Mano misija ir buvo tirti skirtingas vandens mases skirtingose zonose, o tam buvo panaudotos ir palydovinės nuotraukos, nes jos leidžia matyti visą tyrimų rajoną vienu metu. Tyrimams buvome numatę dvi vietas – tokią, kuri seniai be ledo, ir tokią, kurioje dar yra ledynai“, – pasakoja mokslininkė ekologė.
Arkties vandenyne knibžda gyvybė Kitos mokslininkų komandos Arktyje tyrė vandenyno dugno gyvūniją specialiomis povandeninėmis kameromis. D. Vaičiūtė tapo išskirtinio reginio liudininke – po vandeniu išvydo vadinamąjį vandenynų sniegą. „Išties egzistuoja toks terminas. Vandenynų sniegas yra sniegas po vandeniu – visa organika, gyvybė, kuri grimzta, bet dėl skirtingo vandens takumo kartais užsilaiko. Tarsi Kalėdos po vandeniu!“ – susižavėjimo neslepia D. Vaičiūtė. Galiausiai kamerai nusileidus iki reikiamo gylio, užsidega galingi žibintai ir ekrane pasirodo vandenyno dugnas su jame knibždančia gyvybe. Vėliau svariai prie tokių tyrimų prisidėjo Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto molekulinė genetikė dr. Aurelija Samuilovienė. Jos atliekami tyrimai labai pasitarnavo tiriant ledynų šalies biologinę įvairovę. „Žmonių, kurie iš morfologinės pusės atpažįsta gyvūnus, sparčiai mažėja. Šis darbas yra labai reikalingas ir sunkus. O molekuliniai metodai visa tai gali padaryti daug greičiau ir paprasčiau. Pasiėmę mėginius mes galime nustatyti biologinę įvairovę, ar skiriasi gyvūnų bei augalų struktūra, kiek ir kokių gyvių yra dugne“, – apie unikalų projektą, kurio dalimi tapo, pasakoja dr. A. Samuilovienė.
Saugotis ir meškų, ir ledynų Ekspedicijos į Arktį turi savo specifiką ir saugumo reikalavimus, komandą kiekviename žingsnyje lydi specialiai išmokytas žmogus – žvalgas, nešinas ginklu. Jo užduotis buvo stebėti, ar aplink nėra užklydusių baltųjų meškų, įsitikinti, kad mokslininkams saugu. „Kai norėdavome išsilaipinti iš valties, žvalgas privalėdavo būti greta mūsų. Įprastai jis apžiūrėdavo vietą, ar nėra pėdsakų ir kitų ženklų, išduodančių, kad čia gali būti baltųjų meškų. Žvėrys netyko žmonių, bet negali žinoti, ką jie gali padaryti išgąsdinti“, – sako Diana. Visgi, anot jos, didesnį pavojų nei meškos, anot jos, kelia krentantys ledynai. Arktyje D. Vaičiūtę nustebino, jog ledynai nėra balti, kaip esame pratę įsivaizduoti. „Pamenu, artėjant prie ledynų visi pradėjo šaukti: o, žiūrėk – ledynas! O aš žiūriu ir nesuprantu, kur jis. Tikėjausi įspūdingo vaizdo, kai viskas aplink balta, o ten, priešais mane, toks mažas, plonas, melsvai purvinas ruoželis. Pradėjau jį fotografuoti, o nuotraukose jo tiesiog nesimatė“, – juokiasi mokslininkė. Anot jos, tik priplaukus arčiau gali suprasti, kokie jie išties masyvūs ir didingi, tas padarrė neišdildomą įspūdi. Diana juokiasi pasijutusi tarsi musė priešais didžiulį kalną.
Tai, jog hidrologija ir okeanografija yra specialybė be sienų, patvirtina Jūros tyrimų instituto mokslo darbuotoja, studijų koordinatorė T. Dabulevičienė. Klaipėdos universiteto studentai ir mokslininkai yra išmaišę kone pusę pasaulio. „Mes visada kviečiame studentus prisijungti į įvairiausias ekspedicijas. Kai aš studijavau, buvau ir Suomijoje, ir Lenkijoje, ir Estijoje, ir Vokietijoje. Prieš keletą metų mūsų universiteto studentai praktiką atliko Egipte. Šią vasarą kartu su Lenkijos ir Suomijos mokslininkais plauks į dviejų savaičių ekspediciją Baltijos jūroje. Turime labai daug bendradarbiavimo ryšių su kitais Europos universitetais, mūsų veikla tikrai neapsiriboja tik Lietuva“, – kalba T. Dabulevičienė. Jau nuo pirmojo kurso studentai gali rinktis tematikas, sritis, į kurias studijų metais gilinsis. Studentai vyksta su profesoriais į įvairiausias ekspedicijas, padeda jiems rinkti medžiagą sudėtingiems tyrimams, drauge laboratorijoje vykdo eksperimentus. Tad ir studento bei dėstytojo tarpusavio santykis yra visai kitoks – nebelieka profesoriaus ir studento, o yra kolegos bendradarbiai.
Nuo ūkio prie jūros Klaipėdos universiteto biologijos bei jūros biotechnologijos programos antrakursis, panevėžietis Matas Čepulis į uostamiestį pasuko tik dėl laimingo atsitiktinumo. Jo šeima ūkininkauja Panevėžio rajone. Tarsi natūraliai buvo nuspręsta, kad atžala liks ten, kur užaugo, dirbs kartu su tėčiu ūkyje. Mokykloje Matui puikiai sekėsi biologija, tad jis planavo stoti į agronomiją. Tačiau jau po abitūros egzaminų studijų mugėje jo akį patraukė Klaipėdos universiteto stendas. „Mane užkalbino. Pasakė, kad yra nauja studijų programa, naujos laboratorijos, kuriose atliekami tyrimai. Ir tikrai, studijos bei aplinka, kurioje mokomės, pasirodė labai inovatyvios ir viršijo visus mano lūkesčius“, – tvirtina panevėžietis.
