Uostamiestyje gyvenantys rusakalbiai klaipėdiečiai yra aktyviai įsitraukę į daugelį visuomeninės veiklos sričių: vieni vadovauja didelėms įmonėms, užsiima verslu, medicina, juridine praktika, kiti miesto garbę gina sporto varžybose, muzikos, teatro scenose.
Nemažai yra ir tokių, kurie savo gyvenimą paskyrė mokslui. Toks yra ir mūsų pokalbio herojus – akademikas, profesorius, biologijos mokslų daktaras bei vienas iš Klaipėdos universiteto (KU) Jūros tyrimų instituto steigėjų Sergejus Oleninas.
Grynakraujis klaipėdietis
Sergejau Nikolajevičiau, trumpai papasakokite apie savo šeimą, savo tėvus, senelius. Ar jų profesija turėjo įtakos jums, po mokyklos baigimo nusprendusiam savo gyvenimą pašvęsti jūrų ir vandenynų tyrinėjimams? Kaip jūs atsidūrėte Klaipėdoje?
Aš gimiau Klaipėdoje, todėl save laikau grynakrauju klaipėdiečiu. Į šiuos kraštus pirmiausia pateko mano senelis: Antrojo pasaulinio karo metais jis kovojo prieš hitlerininkus, dalyvavo Mėmelio operacijoje. Prie Klaipėdos jis buvo sužeistas ir ilgai gulėjo ligoninėje. Po to grįžo į tėvynę – Baltarusiją. Ten, kaip dainoje dainuojama, jį pasitiko iki pamatų priešų sudeginti gimtieji namai. Tada jis nusprendė su žmona, mano senele, ir trimis vaikais, tarp kurių buvo ir mano būsima mama, persikraustyti į Klaipėdą. Tai buvo viena iš persikraustymo priežasčių, vėliau sužinojome ir kitą.
Pasirodo, 1937 m. senelis buvo patekęs į Stalino lagerį – jį teisė kaip politinį kalinį, nors jis buvo valstietis, bet išsilavinęs žmogus, tad pateko į to meto žiaurias valstybinės mašinos girnas. Nors iš karo grįžo su ordinais ir medaliais, visgi galiausiai nusprendė patraukti toliau – ten, kur nei jo, nei jo giminės niekas nepažįsta. Norėjo pradėti gyvenimą nuo balto lapo.
Tuo metu mano tėvas į Klaipėdą atvyko iš Penzos srities, kai jam buvo vos 15 metų. Jo artimieji buvo žvejai, žūklavo Kaspijos jūroje. Po karo valdžia juos nusprendė permesti čia – atgaivinti žuvies pramonę. Vėliau tėvas pradėjo eiti į jūrą, jis buvo profesionalus jūreivis, ketverius metus ištarnavo laivyne, dvejus iš jų praleido Arktikoje, Naujojoje Žemėje – kaip tik tuo metu, kai šis archipelagas tapo atominio ginklo bandymų poligonu. Grįžęs į Klaipėdą vedė mano mamą ir taip atsiradau aš.
Mama dirbo jūrine kartografe, tėvas – jūreivis. Daugelis mano giminaičių iš abiejų pusių taip pat buvo jūreiviai. Tai, kad šeimos gyvenimas buvo susijęs su jūra, tam tikra prasme padarė įtaką ir man renkantis profesiją. Tiesa, į jūreivystės mokyklą aš nestojau, nusprendžiau užsiimti jūrų biologija. Baigiau Kazanės valstybinį universitetą, grįžau į Klaipėdą pagal paskyrimą – mane pasiuntė į tuometinę Hidrometeorologijos observatoriją, kuriai kaip tik reikėjo tokio profilio specialistų. Ten dirbau, kol buvo įkurtas Klaipėdos universitetas.
Kaip toliau klostėsi jūsų gyvenimas?
Pažįstami iš universiteto, su kurias mes susitikdavome konferencijose, ekspedicijose pakvietė mane prisijungti prie aukštosios mokyklos nepriklausomoje Lietuvoje steigimo. Reikėjo iš naujo, praktiškai nuo nulio pertvarkyti didžiulės mokymo įstaigos veiklą, įtvirtinti jos statusą valstybėje. Tai padaryti nebuvo lengva, universitetą kūrėme paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai mokslas, švelniai tariant, mažai kam buvo įdomus. Bet mums pavyko – ir tai džiugina. Juk nedaugelis gali pasigirti, kad prisidėjo prie aukštosios mokymo įstaigos steigimo.
Šiandien Jūros tyrimų institute dirba apie 200 žmonių, esame aprūpinti pačia naujausia įranga, turime savo tyrimų laivą, povandeninį robotą, laboratorijas, esame pripažinti pasaulyje, turime puikius specialistus.
Nepriklausomybės pradžioje aš buvau liudininkas, kaip griuvo kažkada buvusios didelės akademinės mokyklos Vilniaus universitete. Tuo metu Klaipėdai pavyko sukurti jūrinės pakraipos gamtos mokslų klasterį. Beje, valstybė mūsų institutui skiria tik 26 proc. finansavimo, visa kita mes uždirbame patys: laimime įvairias europines ir regionines dotacijas, gauname užsakymų iš įmonių bei ministerijų atlikti taikomuosius tyrimus, kasmet realizuojame apie 20-30 tarptautinių ir nacionalinių projektų.
Žinau, kad kurį laiką jūs gyvenote užsienyje, bet po to vėl grįžote į Klaipėdą. Kodėl?
2008-2009 metais nusprendžiau išvykti į Norvegiją – gavau pakvietimą dirbti privačioje tyrimų kompanijoje, Bergeno universiteto padalinyje. Išvykome kartu su žmona, norėjome išbandyti kažką naujo. Tos kompanijos kryptis buvo artima tam, kuo mes užsiėmėme Klaipėdoje, tik tai buvo taikomosios pakraipos darbas. Pavyzdžiui, jie vykdė naftos platformų monitoringą, sekdami, kad nebūtų užteršta jūros aplinka. Aš ten darbavausi kaip „principal scientist“ – vedantysis tyrėjas. Mano užduotis buvo ieškoti dotacijų ir įvairių projektų. Mums ten patiko, bet vienu metu aš ėmiau ilgėtis dėstymo, studentų, draugų, gimtojo miesto, o visaverčiai integruotis į naują kalbinę ir kultūrinę terpę mums jau trukdė ir amžius, nebebuvome jaunikliai. Galiausiai nusprendėme grįžti namo ir dėl to sprendimo nesigailim. Su kolegomis iš Norvegijos iki šiol mūsų santykiai puikūs – vieni pas kitus važiuojame į svečius. Tai buvo labai naudinga patirtis.
Tarp 200 geriausiųjų
Pasakokite, kaip gimė Jūros tyrimų institutas, kada jis galutinai tapo savarankiška Klaipėdos universiteto mokslo dalimi?
Istorija prasidėjo 1991-1992 metais, vos tik įsikūrus KU. Buvo aišku, kad aukštajai mokyklai reikalingas skyrius, kuris užsiimtų jūriniais mokslais. Technikos fakultete jau galima buvo studijuoti technines kryptis, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusias su jūra, tačiau jūros biologijos, ekologijos, hidrologijos tuo metu KU nebuvo. Tada keletas jaunų entuziastų, tarp kurių buvau ir aš, ėmėme svajoti apie naujos struktūros universitete sukūrimą. Po kurio laiko buvo įkurtas naujas labai ilgo pavadinimo institutas – Baltijos jūros priekrantės tyrimo. Tuo pat metu į gamtos mokslų profilio katedras ėmėme kviesti studijuoti abiturientus. Institutas augo, plėtėsi, ėmė dalyvauti tarptautiniuose projektuose, atsirado doktorantūra, ėmėme ruošti aukščiausios kategorijos specialistus. Daugelis mūsų doktorantų šiuo metu dirba institute, užsiima moksliniais tyrimais.
Galutinai institutas susiformavo 2000-2002 metais. Tada mes dalyvavome mokslo tyrimų institutų, įstojusių į Europos Sąjungą, konkurse ir užėmėme antrą vietą tarp gamtos mokslų institutų, nusileidę tik Lenkijos mokslų akademijos Okeanologijos institutui. Rezultatu mes labai didžiavomės, nes tuo metu tai buvo rimtas pripažinimas.
1999 metais organizavome pirmąjį Lietuvos istorijoje Baltijos jūrų biologų simpoziumą ir būtent tada mes save pasauliui pristatėme kaip jūros mokslų centrą – iki tol panašūs forumai vykdavo daugelyje šalių, išskyrus Lietuvą. Jau keletą metų Jūros tyrimų institutas vykdo tiek gamtos, tiek technologinių krypčių tyrimus, o prieš dvejus metus mes persikraustėme į naujas patalpas – naują mokslinių tyrimų centrą.
Kokie jūsų instituto pasiekimai? Mano žiniomis, jis patenka tarp 200 pasaulio geriausių okeanologijos universitetų.
Tikrai taip. 2018 metais mes patekome į pasaulinį okeanologijos universitetų reitingą, praėjusias metais savo pozicijas jame išlaikėme. Tai vienas iš prestižiškiausių pasaulinių reitingų – vadinamasis Šanchajaus reitingas. Okeanografijos srityje buvo vertinta 4000 aukštųjų mokyklų – mes patekome tarp 200 geriausių.
Ką tik baigėsi mokslo metai, daugelis abiturientų dar nenusprendė, kokią profesiją pasirinkti. Ką jūs jiems galite pasiūlyti?
Pirmiausia noriu pasakyti, jog mes jau neapsiribojame Baltijos jūros tyrimais – mūsų veiklos spektras yra labai platus. Pradėję dirbti, turėjome seną guminę valtį, o šiandien mūsų žinioje – nuosavas mokslinių tyrimų laivas. Anksčiau dirbome tik Kuršių mariose ir Baltijos pakrantėse, dabar mūsų geografija gerokai išsiplėtė.
Dabar mūsų instituto specialistai dirba su visomis Baltijos šalimis, su ispanais ir italais Viduržemio jūros lagūnose, su lenkų tyrinėtojais Špicbergene Arktikoje. Prieš pat karantino pradžią mūsų tyrėjai grįžo iš Brazilijos, prieš tai buvo Meksikoje, Argentinos Patagonijoje, Taivane. Paprasčiau kalbant, gyvenimas verda, o pas mus studijuoti yra labai įdomu.
Beje, šiuo metu pas mus daug užsienio studentų: institute mokosi jaunimas iš Maroko, Irano, Italijos ir Vokietijos. Malonu einant instituto koridoriais girdėti įvairių kalbų skambesį.
Ar daug norinčiųjų studijuoti?
Paskutiniais metais studentų sumažėjo, bet tai bendra šalies tendencija. Tam įtakos turėjo ir vis dar turi demografija, emigracija. Bet yra ir kita priežastis – regione pastebimas jaunų žmonių, pasirenkančių studijuoti tiksliuosius mokslus, skaičiaus mažėjimas. Nesupraskite neteisingai, tačiau specialybes, susijusias su gamtos mokslais, įsisavinti yra kur kas sunkiau, nei humanitarines – tiesiog yra sunkiau mokytis. Bet tai nereiškia, kad studijų reikia bijoti. Kai manęs tėvai klausia patarimo, ar jų vaikams verta rinktis studijas mūsų institute, aš atsakau, kad mokytis pas mus jiems teks daug, bet bus įdomu ir linksma. Pas mus studentų nėra daug, todėl jais rūpinamės kaip savo vaikais, su studentais mes dirbame individualiai, kaip geriausiuose pasaulio universitetuose.
Kokias mokymo programas siūlote?
Naujoji mūsų bakalauro programa vadinasi biologija ir jūrinė biotechnologija. Kita programa – hidrologija ir okeanografija.
Siekiantieji magistro laipsnio studijuoja ekologiją ir aplinkos apsaugos mokslus, yra galimybė specializuotis akvakultūros ir geoinformatikos srityse – pastaroji sudaro galimybę dirbti su geografijos informacinėmis sistemomis ir žemėlapiais. Po mokslų šie absolventai be darbo nelieka. Aš artimiau pažįstu biologus ir ekologus, skaitau paskaitas hidrobiologijos, biologinės okeanografijos, dugno landšafto ekologijos temomis.
Pradedant pirmu kursu mes skatiname studentus prisijungti prie tyrimo grupių, kurios suteikia plačią specializaciją. Galima tyrinėti planktoną ar užsiimti dugno kartografija, jūros dugno vaizdo įrašų tyrimais. Mes turime savo povandeninį robotą ir nuosavą narų – tyrėjų grupę. Yra molekulinės biologijos ir vandens biochemijos grupės. Jie, pavyzdžiui, tyrinėja, kokią įtaką dugno organizmams turi bakterijos, bandydami suprasti, kas nulemia marių ir jūros vandens žydėjimą. Yra grupė, užsiimanti tradiciniais ichtiologiniais tyrimais, o neseniai suformuota kosminės okeanografijos grupė. Ji naudoja nuotraukas, darytas iš kosmoso, kad nustatytų jūros terpės būklę. Yra ir kitokių grupių. Apie kiekvieną iš jų galima būtų pasakoti ir pasakoti. Svarbiausia, kad mes bandome įtraukti studentus į konkrečią veiklą nuo pat pirmų mokslo universitete dienų.
Tačiau ekspedicijoms taikomos kitos taisyklės – lauko praktikose dalyvauja visi studentai, o į jūrines ekspedicijas mes imate tik motyvuotus ir žingeidžius studentus. Ten veikia ypatingos taisyklės ir reikalavimai, stengiamės pirmenybę suteikti tiems, kurių „akys dega”. Beje, gabūs studentai dotacijų ir įsitraukimo į įvairius projektus dėka besimokydami dar ir užsidirba.
Pasigenda studentų iš rusakalbių gimnazijų
Kalbama, jog ne visiems KU absolventams pavyksta rasti darbą iškart po baigimo. Kur dirba jūsų buvę studentai?
Mūsų absolventai dažnai sako, kad jie pas mus išmoko… mokytis. Baigusieji sėkmingai dirba įvairiose srityse, yra ir pakeitusių profesiją, tačiau jų žinios dėl to niekur nedingo. O kalbant konkrečiai – pavyzdžių toli ieškoti nereikia: nemažai mūsų studentų dirba Jūrų muziejuje, Kopgalyje įsikūrusioje ichtiologijos laboratorijoje, dirba ekologais stambiose miesto ir šalies įmonėse. Vienas iš mūsų studentų dirba Briuselyje – atitinkamame ES direktorato jūros ir žuvininkystės padalinyje.
Kita buvusi studentė dirba Naujoje Zelandijoje, yra Oklendo universiteto docentė. Tai viena iš svarbiausių pasaulio jūros mokslo aukštųjų mokyklų. Beje, vienas iš KU prorektorių – irgi mano buvęs studentas. Nuoširdžiai didžiuojuosi savo buvusiais studentais.
Ar pas jus studijuoja baigusieji Klaipėdos gimnazijas, kuriose mokslas vyksta rusų kalba?
Neseniai jie ėmė grįžti, nors anksčiau jų pasigesdavau, tai man kėlė nuostabą. Paskutiniojo šimtmečio pabaigoje ir 2000- ųjų pradžioje rusakalbiai studentai sudarė 20% viso KU studentų kontingento. Tai atitiko Klaipėdoje gyvenančių rusakalbių proporciją. Po to jie dingo, o šiuo metu mokosi keturi, baigusieji rusiškas mokyklas. Visi puikiai kalba lietuviškai, rusiškai ir angliškai. Jie labai gerai pasiruošę. Beje, rusakalbiai turi pranašumą, nes rusų kalba yra išleista daug naudingos mokslinės literatūros. Sena tiesa – kuo daugiau moki kalbų, tuo geriau.
Naudodamasis proga noriu pareikšti pastabų rusakalbėms mokykloms – jos, mano nuomone, per mažai bendrauja su KU ir mūsų dėstytojais. Anksčiau mus, rusakalbius profesorius, kviesdavosi skaityti paskaitų, pravesti pamokas, papasakoti apie universitetą. Mes esame pasirengę ir laukiame susitikimų su moksleiviais, kadangi talentingus studentus reikia pastebėti jau mokyklos suole, bet pastaruoju metu tokių pakvietimų nebesulaukiame. Būtų gerai juos atnaujinti.
Mes turime specialias moksleiviams skirtas programas, organizuojame atvirų durų dienas, bet jose nė karto neteko matytis rusiškų gimnazijų moksleivių. Gaila, nes tokias galimybes reikia išnaudoti. Mes jiems galime daug ką parodyti ir daug įdomaus papasakoti.
