Per paskutinį penkmetį didžiųjų baltųjų garnių Lietuvoje pagausėjo ir jie tapo reikšminga paukščių bendrijos dalimi Lietuvos žuvininkystės ūkiuose. Kartu su įprastais pilkaisiais garniais, abi žuvimi mintančios garnių rūšys sukelia vis didesnį žuvininkystės ūkių susirūpinimą dėl žalos auginamai žuvies produkcijai. Siekiant nustatyti garnių įtaką auginamai produkcijai, Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto mokslininkai vykdė projektą „Didžiųjų baltųjų garnių (Ardea alba L.) ir pilkųjų garnių (Ardea cinerea L.) populiacijos gausos dinamika ir mitybos ypatumai žuvininkystės ūkių tvenkiniuose Lietuvoje 2019-2020 metų laikotarpiu“. Tyrimai buvo finansuoti iš Žemės ūkio, maisto ūkio ir žuvininkystės 2015–2020 metų mokslinių tyrimų ir taikomosios veiklos lėšų.
Projekto veikloms buvo naudoti tradiciniai paukščių gausumo apskaitų, elgsenos stebėjimo ir mitybos tyrimai bei išbandyti inovatyvesni telemetriniai paukščių sekimo bei stabiliųjų izotopų analizės metodai, kurie Lietuvos akvakultūros ūkiuose dar nebuvo taikyti. Metodai buvo taikyti šešiuose tvenkinių kompleksuose, reprezentuojančiuose skirtingus Lietuvos regionus: projekto partnerio UAB „Raseinių žuvininkystė“ trijuose tvenkinių kompleksuose ir bendradarbiavusių ūkių UAB “Birvėtos tvenkiniai” (Ignalinos raj.), UAB „Kintai“ (Šilutės raj.) ir Žuvininkystės tarnybos prie LR Žemės ūkio ministerijos Žuvivaisos skyriaus Simno poskyrio (Alytaus raj.) teritorijose bei papildomai perinčių baltųjų garnių kolonijose Alaušo ir Luodžio ežeruose.
Išanalizavus projekto metu surinktus pilkųjų ir baltųjų garnių rūšių gausumo duomenis buvo nustatyta, kad garniai žuvininkystės tvenkiniuose aptinkami ištisus metus. Daugiausiai garnių registruojama nuo liepos pabaigos iki lapkričio pradžios. Žiemos metu stebimi tik pavieniai pilkieji garniai, išskyrus Kintų tvenkinius, kur dėl Kuršių marių kaimynystės pilkieji garniai gana gausiai lankėsi ir žiemos metu.
Penki garniai buvo sužymėti GSM/GPS siųstuvais, kurie suteikė galimybę analizuoti paukščių aktyvumą, buveinių pasirinkimą bei jų kaitą metų eigoje. Buvo nustatyta, kad žuvininkystės ūkių kaimynystėje garniai daug laiko praleidžia ne tik pačiuose tvenkiniuose, bet ir ant pylimų bei pievose, tačiau pradėjus rudenį nuleidinėti tvenkinius garniai visą laiką praleidžia tvenkiniuose (Birvėtos tvenkinių pavyzdys). Įrodyta, kad perėjimo metu, esant geroms mitybos sąlygoms aplinkinėse teritorijose, baltieji garniai neskrido į už 5 km esančius žuvininkystės ūkio tvenkinius (Kintų tvenkinių pavyzdys).
Perėjimo metu buvo tiriama didžiųjų baltųjų garnių atrajų sudėtis Alaušo ir Luodžio ežerų kolonijose. Paaiškėjo, kad didžiąją dalį lestų objektų sudarė skirtingų rūšių žuvys, nors aptikta ir graužikų, varliagyvių, roplių, vandens ir sausumos vabzdžių. Žuvininkystės ūkiuose auginamų karpių buvo aptikta tik Alaušo ežero baltųjų garnių kolonijoje, esančioje apie 9 km nuo artimiausio Vasaknų žuvininkystės komplekso. Rudens migracijos metu didžiųjų baltųjų garnių išvamų, rinktų Birvėtos tvenkiniuose, sudėtyje dominavo graužikai, tuo tarpu pilkųjų garnių išvamose iš Raseinių tvenkinių – kuojos, nors dešimtadalį jų sudėties pagal skaičių sudarė sausumos gyvūnai. Birvėtos tvenkiniuose atlikus keturių didžiųjų baltųjų ir dviejų pilkųjų garnių virškinamojo trakto analizę paaiškėjo žuvų dominavimas garnių mityboje, bet karpis sudarė tik mažą dalį (iki dešimtadalio mitybos pagal svorį). Panaudojus stabiliųjų izotopų analizę paaiškėjo, kad karpis gali sudaryti iki penktadalio garnių mitybos. Apibendrinant, pritaikius skirtingus mitybos tyrimų metodus, galime patvirtinti, kad garniai žuvininkystės ūkiuose gali maitintis karpiais, bet intensyvi mityba ir žala produkcijai galima tik jaunų žuvų tvenkiniuose, kuri padidėja nuleidinėjant tvenkinių vandenį. Kitais periodais, garniai maitinasi labai įvairiais sausumos ir vandens organizmais ir renkasi skirtingas buveines.
Projekto metu parengta studija pristatyta užsienio šalių patirtis dėl apsaugos nuo šių paukščių daromos žalos taikymo akvakultūroje. Parengtose rekomendacijose dėl žuvininkystės ūkių tvenkinių apsaugos nuo paukščių daromos žalos buvo įtrauktos galimos garnių daromos žalos skaičiavimo metodikos ir kitose šalyse bandomi taikyti apsaugos nuo garnių būdai, skirti sumažinti daromai žalai.
Projekto rezultatai buvo pristatyti nacionalinėje akvakultūros ir žuvų produktų gamintojų asociacijos konferencijoje bei mokslinėje konferencijoje „Jūros ir krantų tyrimai 2020“. Išsamiausiai projekto rezultatai aptarti 2020 m. lapkričio 6 d. vykusiame nuotoliniame renginyje, kuriame dalyvavo įvairių institucijų ir įmonių atstovai: LR Žemės ūkio ministerijos, Aplinkos ministerijos, Aplinkos apsaugos agentūros, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos, saugomų teritorijų direkcijų, T. Ivanausko zoologijos muziejaus, Nacionalinės akvakultūros ir žuvų produktų gamintojų asociacijos, žuvininkystės ūkių atstovai, UAB Ornitela, Gamtos tyrimų centro, Lietuvos ornitologų draugijos, Klaipėdos universiteto. Renginio metu Lietuvos ornitologų draugijos direktorius pristatė tiriamų garnių populiacijų būklę Lietuvoje, po to sekė projekto vykdytojų pranešimai apie projekto metu surinktus duomenis. Svarbu, kad dalyvavusių institucijų atstovai aktyviai diskutavo apie garnių daromos žalos produkcijai skaičiavimą, galimas taikyti priemones, siekiant sumažinti garnių ir kitų žuvlesių paukščių žalą, bei tolimesnius reikalingus tyrimus ir bendrus darbus.
Parengė Rasa Morkūnė ir Julius Morkūnas, 2020 11 06.
Didieji baltieji ir pilkieji garniai žuvininskytės tvenkiniuose (D. Račkauskaitės nuotrauka)
Pilkojo garnio buveinių pasirinkimas Birvėtos tvenkiniuose: 2020 m. rugpjūčio mėnesį paukštis rinkosi tvenkinius ir aplinkines pievas, bet rugsėjo mėnesį, kuomet buvo pradėti nuleidinėti tvenkiniai ir žuvis tapo prieinamesnė, garnys maitinosi išskirtinai tvenkiniuose.
Didžiojo baltojo garnio, perinčio Rusnės kolonijoje, maitinimosi vietos ir perskridimo maršrutai.
Didžiųjų baltųjų garnių lizduose rastų atrajų sudėties įvairovė (2020 m. Alaušo ežero kolonija; J. Morkūno nuotrauka)
