Nemažai Baltijos jūroje žiemojančių paukščių ieškodam maisto žūsta įsipainioję žvejybiniuose tinkluose. Mokslininkų atliktas tyrimas rodo, kad oficiali valstybinių institucijų pateikiama statistika nė iš tolo neatspindi realios situacijos.
„Tai, ką mato Europos Komisija, yra tik aisbergo viršūnė“, – įsitikinęs Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto mokslininkas ornitologas Julius Morkūnas, kartu su kolegomis apie tai parengęs mokslinį straipsnį, publikuotą tarptautiniame moksliniame žurnale. Pasak pašnekovo, paukščių priegaudos žvejybiniuose tinkluose srityje dirbantys tyrėjai žino, kad kol kas nėra efektyvių priemonių, kaip sumažinti į tinklus pakliūvančių paukščių skaičių. Vis dėlto Klaipėdos mokslininkai išbando kelis metodus, kurie gali padėti spręsti šią aktualią problemą.
– Ką reiškia terminas „priegauda“? Kodėl jis vartojamas kalbant apie paukščius?
– Žodis „priegauda“ turbūt ne visiems girdėtas ar suprantamas. Tai yra atsitiktinis nepageidaujamų rūšių sugavimas vykdant žvejybą. Kitaip tariant, tai atvejai, kai žvejybos metu į tinklus pakliūva tai, ko žvejai negaudo. Tai gali būti paukščiai, kitos žuvų rūšys, žinduoliai. Pavyzdžiui, Viduržemio jūroje didelė problema yra su jūriniais vėžliais.Kad būtų lengviau įsivaizduoti – Lietuvoje žvejams verslininkams gaudant stintas į tinklus pakliūva kitos žvejybos teritorijoje gyvenančios ar besimaitinančios gyvūnų rūšys, tarkime, jūrinės antys, ruoniai, kitos žuvų rūšys.
– Kodėl ši problema yra svarbi?
– Baltijos jūroje per metus atsitiktinai sugaunama ir tinkluose žūva apie 76 tūkst. jūros paukščių. Didžioji dalis, apie du trečdaliai, yra įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. Šios rūšys saugomos ir įvairių tarptautinių konvencijų. Mes, mokslininkai, gamtosaugininkai, matome problemą, ją mato ir žvejai verslininkai. Žvejams tikrai nereikia paukščių tinkluose ir jie nenori jų sugauti. Ieškome būdų, kad vienoje teritorijoje galėtų išsitekti ir žvejai, ir paukščiai.
– Papasakokite plačiau apie tyrimą ir rezultatus.
– Atlikdami tyrimą bandėme įvertinti, kiek per metus tinkluose žūva paukščių. Pas mus daugiausia naudojami statomieji tinklai, o Viduržemio, Šiaurės jūrose dar naudojami įvairūs tralai, lynai su kabliukais. Yra įvairios programos, kaip Europos Sajungos valstybės narės turi vykdyti monitoringą.mValstybės turi skaičiuoti, kiek ta žvejyba yra pavojinga, ar daro įtaką biologinei įvairovei. Nuo 2015 iki 2019 metų vykdėme tyrimą ir vertinome, kiek paukščių randama tinkluose. Bendradarbiavome su keletu žvejų ir bandėme suskaičiuoti, kokio dydžio yra priegauda. Įvertinome, kokie yra oficialių monitoringų duomenys, ir palyginome juos su savo duomenimis.
Iš tikrųjų mus labai nustebino ir šokiravo, kad per per tuos penkerius metus iš valstybinių duomenų buvo sužinota apie 6 paukščius, rastus tinkluose. Taip pat buvo rasta ir 15 kitų rūšių paukščių.
– Kodėl į tinklus daugiausia įkliūva ledinės antys ir antys nuodėgulės?
– Šios antys maisto ieško po vandeniu, nardydamos kaip pingvinai. Šios antys renka maistą nuo dugno – įvairius moliuskus, jūros tarakonus. Jos Lietuvoje neperi, čia žiemoja, nes joms čia šiltieji kraštai. Pas mus praleidžia apie 7 mėnesius. Jos į krantą neišlipa, visą laiką praleidžia vandenyje. Nardydamos antys nemato pastatytų tinklų ir juose įsipainioja. Negalėdamos iškilti į paviršių paprasčiausiai nuskęsta. – Kokios situacijos jūriniams paukščiams pavojingiausios? – Išsiaiškinome, kad vasarą pavojingiausi yra stintoms, strimelėms gaudyti skirti tinklai. Prieš 4–5 metus, kai dar buvo galima žvejoti menkes, tokie tinklai buvo pavojingiausi. Pavojingumas priklauso nuo tinklo akies dydžio. Paukštis nerdamas prakiša galvą ir įsipainioja. Jei akys mažesnės, įsipainioti sunkiau, bet jei priekrantėje daug smulkių tinklų, pasekmės tos pačios. Buvome radę prieš 25 metus atliktą tyrimą. Įvertinus jo duomenis matyti, kad žuvų rūšių per tuos metus yra sumažėję net 60 procentų, bet priegauda yra tokia pati.
Vadinasi, mažėjant žuvų rūšių, žvejams, kad sugautų reikiamą kiekį ir uždirbtų, reikia statyti daugiau tinklų, naudoti daugiau įrankių. Atitinkamai didėja ir rizika paukščiams. Mūsų tyrimas parodė, kad dažniausiai paukščiai patenka į 5–10 metrų gylyje statomus tinklus.
– Minėjote, kad į tinklus patenka žiemojantys paukščiai. Ar galima įvertinti, kokia dalis jų yra subrendę paukščiai, o kiek patenka jauniklių?
– Didžioji dalis yra suaugę paukščiai. Beveik 90 procentų yra besiveisiantys paukščiai, o jauniklių – nedidelė dalis. Tinkluose žūsta sveiki, stiprūs paukščiai, kurie kitais metais galėtų susilaukti palikuonių. Daugintis galinčių paukščių sugavimas yra tiesioginis poveikis populiacijai. Palyginę duomenis matome, kad valstybiniai duomenys visiškai neatspindi tikrosios situacijos. Tačiau ta pati problema yra Latvijoje, Lenkijoje ir kitur. Nesugebama užtikrinti duomenų surinkimo kontrolės ir Europos Komisijai perduodami netikslūs duomenys. Tai aktualu sprendžiant dėl finansavimo prevencinėms ir kitoms priemonėms. Jei institucijų nepasiekia tikri skaičiai, atrodo, kad nėra ir problemos.
– Tyrimo metu užfiksavote daugiau nei 900 į tinklus patekusių paukščių. Kokia gali būti tikra situacija vertinant tai, kad dirbote tik su keliais žvejais?
– Jei žiema šaltesnė, į tinklus patenka daugiau paukščių, nes užšąla šiaurinė Baltijos dalis ir pas mus paukščių padaugėja. Galime manyti, kad vien Lietuvoje per šaltąjį sezoną tinkluose žūsta nuo 1,5 iki 3 tūkstančių paukščių. Tokiai mažai valstybei tai yra labai daug.
– Kokių priemonių galima imtis, kad paukščių priegauda būtų mažesnė?
– Kartu su žvejais ieškojome būdų, kaip ją sumažinti. Stengėmės išbandyti įvairias paukščių atbaidymo priemones, pavyzdžiui, tvirtinamas virš vandens, po vandeniu. Tikslas, kad paukščiai vizualiai matytų tinklą ir į jį neįsipainiotų. Kelis sezonus bandėme įvairias priemones ir, atrodo, kad viena iš efektyvesnių priemonių yra virš vandens sklendžiantys plėšrųjį paukštį imituojantys aitvarai. Dar testuojame, kaip vyksta žvejyba, kai tinklai vandenyje laikomi tik tamsiuoju paros metu, nes tuo metu žuvys yra aktyvios, o paukščiai nesimaitina. Palyginus žuvies sugavimo duomenis, nėra skirtumo, ar tinklai laikomi visą parą, ar tamsiuoju paros metu. Vadinasi, yra būdų, kaip sumažinti priegaudą. Dar porą sezonų bandysime šią priemonę. Taip pat keliems paukščiams uždėjome siųstuvus, kad pažiūrėtume, kokiame gylyje jie nardo, kiek laiko būna prie kranto, ar naktį maitinasi.
Įvertinę visas priemones bandysime siūlyti Žemės ūkio ministerijai, Žuvininkystės tarnybai, kad būtų priimti taisyklių pakeitimai. Galbūt tie aitvarai galėtų būti kompensuojami, taip pat ir dalis kuro žvejams, nes jiems reikėtų dažniau plaukti paimti tinklų. Tačiau yra europinis fondas, kuriame numatyta lėšų tvariai žvejybai puoselėti – yra galimybių, tik reikia surasti priemonių. Kadangi problema yra regioninė ar net globali, tai galbūt tie metodai veiktų ir kitose šalyse, kurios turi daugiau pajūrio ir vyksta intensyvesnė žvejyba. Norėtume, kad priegaudos poveikio mažinimo priemonės būtų pritaikomos kuo plačiau, įvairiose vietose. Siekdami šio tikslo dar dvejus metus vykdysime tyrimus kartu su Vokietijos aplinkos apsaugos agentūra ir Lietuvos ornitologų draugija. Tai ilgas procesas, reikia ir tam tikrų gamtinių sąlygų.
