Koks jūsų darbo pobūdis?
Esu Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto mokslo darbuotoja. Jame, kaip įprasta jūros tyrimų srityje, dominuoja vyrai. Džiaugiuosi, kad tai žinau tik iš statistikos – kasdieniniame darbe ir bendravime su kolegomis to nejaučiu.
Jūsų mokslinė karjera
Prieš dvejus metus apgyniau Ekologijos ir aplinkotyros mokslo krypties daktaro disertaciją tame pačiame universitete, kur dirbu dabar. Mano studijos doktorantūroje prasitęsė dėl motinystės atostogų, kurios Lietuvoje paprastai trunka dvejus-trejus metus. Kaip įprasta mokslo pasaulyje, per motinystės atostogas stengiausi nenutolti nuo mokslinių veiklų: tęsiau mėginių rinkimą, rengiau juos tyrimams ir analizavau rezultatus. Leisdama laiką namie su mažyliu, stengdavausi atrasti laiko rašyti mokslinius straipsnius. Pirmuosius mėnesius sūnų migdydavau ne lauke, o namuose. Tokiu būdu sutaupydavau valandą skaitymui ar rašymui. Ar viską suspėti įmanoma? Na, kartais pavykdavo. Tačiau, kaip ir kitos mamos, greta tyrimų, turėjau labai daug kitokios veiklos. Aš vis dar prisimenu vidinę kovą, kai reikėjo dalinti laiką tarp rūpinimosi vaikučiu ir tuo pat metu gilintis į ilgai lauktus ir tik ką gautus laboratorijos analizių rezultatus, kurie mane tikrai domino.
O kaip apibūdintumėte savo pareigas šeimoje?
Vyras dirba mokslo darbuotoju tame pačiame institute. Be to, jis dirba dar ir kitoje įstaigoje. Kūrėme šeimą, būdami doktorantais, ir turėjome nemažai su mūsų veikla susijusių stresinių situacijų, pareigų ir problemų. Manau, kad mūsų sūnus neblogai išmano laboratorijų darbo, mėginių rinkimo, stebėjimų ir konferencijų specifiką. Net jei tiesiogiai neaiškiname, jis klausosi ir pats susirenka informaciją.
Kai sūnus buvo mažas, problemų mums kėlė nuolatinės ligos. Įstrigdavau namuose ilgam, kai vyras negalėdavo manęs pakeisti. Teoriškai namuose galėdavau analizuoti duomenis, skaityti bei rašyti straipsnius, tačiau visi, kas turi vaikų, žino, kad tai praktiškai neįmanoma. Kai vaikas sirgdavo, dažnai ir patys apsirgdavome.
Šiuo metu mums sekasi puikiai. Tik svarstau, kaip pasikeis gyvenimas, kai sūnus pradės eiti į mokyklą (jau 2019 metų rudenį). Suprantu, kad mūsų veikla vis labiau priklausys nuo jo tvarkaraščio, nes jo „darbas“ nebebus toks lankstus, kaip darželyje.
Kas Jums padeda?
Laimei, mano tėvai gyvena tame pačiame mieste kaip mes, tad jie padeda rūpintis sūnumi (dažniausiai vieną savaitgalio dieną ar keletą valandų vakare darbo dienomis, kai prireikia – nors mama vis dar dirba pilnu etatu). Kur eidavau, kai sūnus buvo kūdikis, o aš rasdavau šiek tiek laisvo laiko? Dažniausiai į darbą, nes ten galėdavau padirbėti net vėlai vakare ar per savaitgalį. Manau, kad, išeinantiems į ilgesnes atostogas darbuotojams būtų idealu palikti darbo vietą ar sudaryti sąlygas ja dalintis su kolegomis. Man tai padėjo tęsti tyrimus, rašyti, užbaigti ir apginti daktaro disertaciją.
Kai išleidome vaiką į darželį, mūsų gyvenimas sukosi aplink laikotarpį nuo devintos ryto iki penktos valandos vakaro. Tačiau kaip mokslininkai vis tiek vykdavome į kelių dienų komandiruotes. Keletą metų su vyru stengėmės derinti išvykas ir nekeliauti tą pačią savaitę: vienam išvykus, antrasis likdavo su sūnumi. Kai išvykdavome abu (daugiausiai vieną kartą metuose vykstame kartu, bet atskirai keliaujame gana dažnai), vaiku pasirūpindavo kuris nors iš senelių. Vis dėlto, stengiamės kuo mažiau naudotis senelių pagalba, nes taip trumpiname jų ir taip neilgas atostogas.
