2020-ųjų vasarą Jono kalnelio fosoje atsirado dirbtinė plaukiojanti sala. Iš tolo ją galėjo pamatyti visi Jono kalnelio lankytojai ar aplinkinių namų gyventojai. Iš arčiau salą galėjo apžiūrėti klaipėdiečiai ir miesto svečiai išsinuomoję vandens dviračius.
Pav. 2 Dirbtinė plaukiojanti sala Jono kalnelio fosoje
Sala atsirado Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto koordinuojamo tarptautinio projekto „LiveLagoons“ iniciatyva bendradarbiaujant VŠĮ Pajūrio tyrimų institutui ir Klaipėdos miesto savivaldybei. „LiveLagoons” projektas skyrė 11000 eurų salos konstrukcijai įsigyti (originali Biomatrix technologija, bendras plotas 24m2), atgabenimui iš Škotijos į Lietuvą ir instaliavimui Jono kalnelio fosoje. Klaipėdos savivaldybė šią iniciatyvą parėmė 5 tūkst. eurų augalų įsigijimui ir salos apsodinimo darbams, bei biologinės įvairovės stebėsenai sukurtoje buveinėje pagal aplinkosauginio projekto „Žydinčios Klaipėdos salos“ aprašą.
Pav. 2 Salos surinkimas Jono kalnelio fosoje, 2020 birželio 29.
Dirbtinės plaukiojančios salos naudojamos vandens kokybės pagerinimui bei natūralių upės pakrančių buveinių sukūrimui miestuose. Tai yra žaliosios miesto infrastruktūros dalis. Vandens augalai puikiai įsitvirtina, auga ir žydi dirbtinėse platformose. Prie šaknų prisitvirtinę bakterijos nitrifikacijos/denitrifikacijos procesų metu iš vandens pašalina azotą (kaip atmosferos dujas), skaido organines medžiagas bei atlieka detoksifikaciją. Tokiu būdu didėja vandens skaidrumas, mažėja mikrodumblių augimas ir vandens žydėjimas. Be to sala prisideda prie pakibusių dalelių sulaikymo ir išnešimo į kitus vandens telkinius ir galiausiai jūrą.
Salų maistinių medžiagų pašalinimo našumas priklauso nuo salos ploto. Maistinės medžiagos sukaupiamos antžeminėje augmenijos biomasėje, šaknyse, pašalinamos mikroorganizmų ir sedimentacijos būdu. “LiveLagoons” projekto duomenimis panaši sala įrengta Kuršių mariose Gintaro įlankoje (Juodkrantė) per metus pašalina 10,3g N ir 0,5g P/m2 antžeminėje augalų biomasėje. Darydami prielaidą, kad antžeminė biomasė sudaro tik 10% maistmedžiagių šalinimo našumo galime apskaičiuoti, kad per metus 24 m2 sala pašalintų 2472g N ir 120g P, o per 3 metus apie 7kg azoto ir 0,4kg fosforo.
Nemažiau svarbus salų teikiamas natūralumo pojūtis, gamtos stebėjimo ir pažinimo galimybė miesto gyventojams. Plūduriuojančios salelės sukuria buveines paukščiams, vabzdžiams ir vandens gyvūnijai. Labai įdomu stebėti kaip vyksta natūrali salos kolonizacija pačiame miesto centre.
Skirtingai nei salose įkurdintose Kuršių Nerijos pakrantėje nacionalinio parko teritorijoje, Jono kalnelio saloje buvo pasodinta nemažai egzotinių dekoratyvinių augalų tame tarpe pelkinis kiparisas (Taxodium distichum), kelios pelkinių kinrožių (Hibiskus mosquetos) veislės iš Šiaurės Amerikos ir Bodnanto putinas (Viburnum × bodnantense ‘Dawn’).
Pav. 3. Atsparios ančių mitybai rūšys – strėlialapė papliauška (Sagittaria sagittifolia), vilkdalgis (Iris pseudacorus), įvairios viksvos ir kiti aštresnius lapus turintys vandens augalai.
Pirmasis bandymas įrengti salą urbanizuotoje teritorijoje neapsėjo be staigmenų. Nepraėjus ir penkioms minutėms po salos įrengimo, ją aplankė ančių šeimyna. Vėliau suskaičiuodavome iki 16 ančių besiilsinčių ir besimaitinančių saloje. Deja antys, nerasdamos pakankamai tinkamos augalijos maistui, urbanizuotoje Jono kalnelio fosos aplinkoje nevengė paskanauti ir egzotinių augalų. Dėl šios priežasties visiškai nunyko kai kurios augalų rūšys ir nukentėjo salos estetinis vaizdas. Kitais metais, tęsiant „LIveLagoons“ projektą numatoma atsodinti augalus, atsižvelgiant ir į ančių „meniu“.
